Rodyti viską

Kultūros politikos aktualijos regionuose

KULTŪROS POLITIKOS AKTUALIJOS REGIONUOSE.

APIE VALSTYBINĮ KULTŪROS PROJEKTŲ FINANSAVIMĄ KALBAME SU PAGRINDINIŲ ASOCIACIJŲ VADOVAIS

 

Parengė Daiva Šukštulienė,
Asociacijos „Kultūros savivaldos kolegija“ valdybos narė,
Zarasų rajono savivaldybės administracijos
Švietimo ir kultūros skyriaus vedėjo pavaduotoja

 

Startavo naujas Lietuvos kultūros tarybos paskelbtas paraiškų konkursas kultūros srities projektinėms veikloms 2018 m. Didelė konkurencija projektiniame kultūros lauke skatina analizuoti esamą situaciją ir ieškoti sprendimo būdų stiprinti Lietuvos regionuose veikiančias kultūros pajėgas. Pagrindinių asociacijų, aktyviai veikiančių regionuose, vadovų paprašėme atsakyti į kelis klausimus: 1) Ką galvojate apie kultūrinės bendruomenės atstovavimą Lietuvos kultūros taryboje? Ar turi būti sritinis atstovavimas, ar lyderyste, autoritetu paremtas atstovavimas?  2) Kaip manote, jei atsisakytume finansuoti iš Kultūros rėmimo fondo lėšų valstybinių ir savivaldybių kultūros įstaigų projektus ir skirtume šias lėšas nevyriausybiniam kultūros sektoriui stiprinti, ar šis sustiprėtų? Ar išsilaikytų toks gausus valstybinis ir savivaldybių sektorius, galbūt išvengtume dubliavimo? 3) Kaip vertinate pasikeitimus Lietuvos kultūros tarybai paskelbus naują kultūros projektų konkursą iki 2017 m. spalio 2 d.? Ar susipažinote? Kokias didžiausias problemas matote?

4) Kuo gyvena asociacija šiandien, įvardinkite aktualiausias veiklos sritis.

 

Romas Matulis, Lietuvos kultūros centrų asociacijos prezidentas, Plungės kultūros centro direktorius:

Nepakanka būti tik geru vienos srities specialistu, autoritetu, būtina žinoti platesnę specifiką, pavyzdžiui, regioninę, juk kiekvienoje srityje yra savo specifika, profesionalaus meno srityse, darbe su jaunimu ir panašiai, todėl nesu patenkintas esama situacija naujoje Lietuvos kultūros taryboje atstovavimo prasme. Joje nematome žmonių, atstovaujančių regionuose veikiantį kultūros sektorių. Problemą matau jau pačiame rinkimų modelyje, netolygios kvotos regionuose veikiančioms asociacijoms, kultūros centrų, muziejų ir bibliotekų asociacijoms atstovauja du žmonės, tarp rinkikų regionų kultūros atstovų taip pat mažuma, natūralu, jog Kultūros ir meno tarybą pasiekia potencialių kandidatų sąrašas, kuriame jau nerandame nei vieno regionus galinčio atstovauti kandidato. Mano manymu, neteisingai paskirstytos kvotos, proporcijos, reikia keisti įstatyminę bazę, kad matytume savo atstovus. Tarp dešimties menotyrininkų ir šešių teatrologų, kurie šį kartą pateko į išrinktų kandidatų sąrašą,  sunku  tokių surasti, o Klaipėda tikrai nėra regionus atstovaujantis miestas – tai jau didmiesčių kultūros dalis. Be to, labai smulkiai segmentuojamas profesionalaus meno sektorius ir labai stambiai apibūdinamas regioninis kultūrinis laukas. Jei iš     17 milijonų 250,0 tūkst. skiriama mėgėjų menui, ar tai proporcingas skaičius?

Jau dabar atsirado programa, kuri bus skirta tik valstybinių kultūros institucijų projektams, manau tai teisingas sprendimas. Galėtų tokia programa būti skirta ir biudžetinėms kultūros įstaigoms, t. y. savivaldybių įsteigtoms. Jei nebūtų finansuojami savivaldybės įstaigų projektai sunkiau būtų įgyvendinti valstybinę kultūros politiką, nes tik per pinigus galima reguliuoti prioritetus, neliktų valstybės įtakos savivaldybėms. Sakyčiau, jog susiklosčius tokiai situacijai ji ypač būtų nepalanki regionams, nevalstybinis sektorius čia neturi potencialo, o biudžetinės kultūros įstaigos tik su savivaldybių finansavimu nesugebėtų organizuoti profesionalaus meno sklaidos, liktų tik mėgėjų sektorius, o kaip dėl kūrybos, tradicijų saugojimo? Savivaldybių kultūros įstaigoms valstybinis kultūros projektų finansavimas nėra išsigelbėjimas, bet labai svarbus ,,reguliavimo mechanizmas“, įtaka, moderavimas. Konkurencija turi būti ne tarp institucijų, o tarp idėjų, gebėjimų, kompetencijos,  projekto svorio. Pavyzdžiui, nemanau, jog teisingas modelis yra tautinio kostiumo įsigijimui, tik tuomet, kai skiria lėšas savivaldybė, bet jei kolektyvas aukšto meninio lygio, įvertintas, negalima jam skirti lėšų įsigyti tautiniam kostiumui? Vis tik pritariu, jog iš projektinių lėšų neturi būti finansuojama kasdienė veikla, pavyzdžiui, knygų įsigijimas viešosioms bibliotekoms, ar vasario 16-osios koncertinei programai parengti kultūros centrams. Reikia apibrėžti aiškius kriterijus, kam gali būti skiriamos kultūros projekto lėšos.

Jokių esminių pokyčių nematau, data labai paankstinta, suprantu, jog visi nori sužinoti finansavimą kuo anksčiau, bet labai trumpas laikotarpis paraiškoms rengti, netinkamas pats laikas, ypač kai yra tam tikri pokyčiai, ir vėl bus parengti skuboti projektai, o juk strateginei veiklai gali būti skiriami pinigai. Beje, šią naujovę vertinu iš ties teigiamai, būtent ji ir yra skirta visuomeninių organizacijų stiprinimui. Pasirengimui reikia laiko, šias lėšas pasiims stipriausieji.

Didžiausia mūsų problema, jog jaučiame, kaip regionuose prasideda regresas, į kultūros centrus neateina dirbti specialistai, atliepiantys lūkesčius: ryškūs, įdomūs. Problema ne tik atlyginimai, bet ir bendra gyvenimo kokybė regione.

 

Danguolė Abazoriuvienė, Savivaldybių viešųjų bibliotekų asociacijos pirmininkė, Pasvalio Mariaus Katiliškio viešosios bibliotekos direktorė:

Manau, jog lyderystė gerai, bet sričių atstovavimas dar geriau, esame labai nusivylę tokia padėtimi, kuri yra šiuo metu. Geriausiai, kad mūsų asociacija galėtų deleguoti savo atstovą, juo galėtume pasitikėti, jis žinotų mūsų sektoriaus problematiką. Toks principas, koks galioja šiuo metu mūsų netenkina, reikėtų peržiūrėti įstatymus, o rinkimų sistemą keisti. Ekspertai nėra žinomi, dažniausiai laimi didmiesčių projektai.

Būtų tikrai neteisinga, jei netektume Kultūros rėmimo fondo lėšų, nes labiausiai aktualu gauti finansavimą inovacijų projektams, jei liktume tik su biudžetiniu finansavimu, kurio nuolat trūksta, ypač nukentėtų inovacijos bibliotekose, profesionalaus meno sklaida, renginių įvairovė. Kai ką reikėtų tiesiog spręsti kitaip, pavyzdžiui, kvalifikacijos kėlimo organizavimas neturėtų priklausyti nuo projektinės veiklos. Reikalinga kvalifikacijos kėlimo programa. Apskritai viskame norėtume teisingumo, jei atsirado programa nacionalinėms įstaigoms, tuomet turi būti ir savivaldybių įstaigoms.

Dar nesu atidžiai susipažinusi su naujienomis. Skubiai paskelbtas konkursas, dar neatsiskaitėme su vykdomais projektais, o jau turime rengti naujus, ar specialiai taip daroma? Daug apie šias problemas kalbame, dalyvaujame įvairiose diskusijose, siūlome sprendimus, tačiau jokių rezultatų nėra. Bibliotekininkai  gerai rašo projektus, rašo jų daug, tačiau laimi labai nedidelė dalis projektų ir dominuoja didmiesčių. Ir toliau didėja atotrūkis nuo didmiesčių ir regionų, nors akcentuojamas prioritetas tolygiam regionų vystymui.

Šiuo metu gyvename Bibliotekų įstatymo projektu, siekiame aktyviai dalyvauti šiame procese, akcentuojamas skaitančios visuomenės formavimo svarbumas, tačiau finansavimas nuolat mažinamas, vienaip deklaruojama žodžiais, kitaip finansiniu požiūriu. Jei siūlomas kadencijų modelis tinka nacionalinėms įstaigoms (didmiesčiuose yra iš ko rinktis, didelis žmogiškųjų resursų potencialas), – tai savivaldybėms pritaikius siūloma modelį bus sunku surasti tinkamus specialistus.

Kiti mūsų rūpesčiai – mokomasis vizitas į Portugaliją, gavome 50 procentų finansavimą iš Lietuvos kultūros tarybos, kitas lėšas turime susirasti patys, ieškome išeičių, mažiname dalyvių skaičių, didiname nuosavą indėlį. Būtų idealu, jei projektai gautų 70 procentų nuo bendrų išlaidų, tačiau ir        50 procentų finansavimas sudaro sąlygas motyvuoti specialistus.

 

Raimundas Balza, Lietuvos muziejų asociacijos pirmininkas, Šiaulių ,,Aušros“ muziejaus direktorius:

Būtina akcentuoti, jog vertinant kultūros projektus labai svarbu suvokti, jog regionų specifika skiriasi nuo didmiesčių, suprantu, jog tokių žmonių surasti sunku, bet jie būtini. Šiandien turime situaciją, kai ekspertai anoniminiai, siaurai angažuoti. Supriešinamos institucijos, 70 procentų visų veikiančių kultūros įstaigų yra valstybinės ir savivaldybių kultūros įstaigos, tačiau šių sektorių atstovų Lietuvos kultūros taryboje nėra, nors jis jungia per 12,0 tūkst. kultūros specialistų. Nevyriausybinis sektorius kultūros srityje jungia per 1,0 tūkst. specialistų. Manau, kai renkama į Lietuvos kultūros tarybą, laimi asmenybės, ir čia nieko nepadarysi, norime pažinti žmogų, jį vertiname pagal nuveiktus darbus, žinomumą, parengtus rašto darbus, vis tik turime pripažinti, jog tokie žmonės koncentruojasi didmiesčiuose. Geriausiai būtų šią problemą spręsti delegavimo principu, pavyzdžiui skirti vieną žmogų nuo Muziejų asociacijos. Iš pradžių ir Lietuvos kultūros ir meno taryboje prie Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos neturėjome savo atstovo, bet vėliau pavyko įrodyti, jog jis būtinas, šiuo metu jau penkiolika metų turime atstovą ir ši situacija mus tenkina, nes yra abipusis ryšys, turime galimybę išsakyti savo nuomonę, atsiskaitoma už veiklą. Šiuo metu Lietuvos kultūros taryba formuojama kitaip, įžvelgiame teisinės bazės problemą, laimi asmenybės, kurios ne visuomet gali tinkamai atstovauti tam tikrą sritį.

Jei į Kultūros rėmimo fondo lėšas negalėtų pretenduoti valstybinės ir savivaldybių įstaigos, netektume konkurencinio lauko. Valstybinėmis įstaigomis ir jų finansavimu rūpinasi valstybė, joms skiriamas finansavimas, tikrai ne visoms veikloms turi būti skiriamas projektinis finansavimas, pavyzdžiui, projektiniu principu finansuojamas ir eksponatų įsigijimas, visos nacionalinės įstaigos rašo projektus ir gauna maždaug 70 procentų prašomų lėšų, bet tai juk tiesioginė muziejų funkcija kaupti eksponatus, šis finansavimas galėtų būti organizuojamas nebūtinai per projektinę sistemą. Turime gaišti laiką, rengti projektus tiesioginei savo veiklai. Pritarčiau, kad muziejai gali konkuruoti projektinėje veikloje su kitais operatoriais, kai organizuoja kitas veiklas, pavyzdžiui renginius, įvairius kamerinius festivalius. Pritarčiau, jei būtų apribotos kryptys, teikiant projektus, galėtume atsisakyti per projektų sistemą finansuoti tiesioginėms funkcijoms priklausančias veiklas: kaip jau minėjau, eksponatų įsigijimą, repertuarinių spektaklių pastatymus, metines koncertines programas ar pan.

Pritariu naujovėms, paskelbus Lietuvos kultūros tarybos naują projektų finansavimo etapą: kiek sustambintos sritys, paankstintas terminas, tikiuosi jau šiais metais žinosime rezultatus, privalumų yra. Muziejų asociacija gyvena tuo, jog rengia įspūdingą, Lietuvos valstybingumo 100-mečiui skirtą, Muziejų kelią.

 

Vilma Griškevičienė, asociacijos „Kultūros savivaldos kolegija“ kanclerė, Šilutės rajono savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vedėja:

Lietuvos kultūros taryba ir jos veikla – tai jau praktika tapęs kultūrinis Lietuvos reiškinys. Galiu teigti, ir praktika rodo, kad Kultūros tarybos įstatymas reikalauja esminio pakeitimo. Pirmiausia dėl to, kad norime turėti lygiavertį ir lygiateisį regionų atstovavimą. Priimant šį įstatymą buvo deklaruojama, jog atstovavimas bus ne tik sritinis, bet ir teritorinis, kad Kultūros taryboje lygiateisiškai dalyvaus regionų atstovai ir t.t. Dabar viso to nėra ir regionų vyksmas priklausomas nuo sritinių atstovų sprendimų, todėl dažnai nukenčia saviti, įdomūs, svarbūs kultūriniai reiškiniai, idėjos, inovacijos, kurios regionuose yra „kultūros vizitinės kortelės“.

Tikiuosi nesuklysiu pasakiusi, kad savivaldybių įstaigos inovatyviems projektams, kultūrinį iššūkį keliantiems sprendimams arba etnokultūrinėm idėjom finansavimo gauna nedaug (daugiausia lėšų skiriama valstybinėms šventėms, mėgėjų menui), todėl kultūros įstaigos motyvuojamos ieškoti kitų finansavimo šaltinių veiklai ir šiandien finansavimo galimybės iš Kultūros rėmimo fondo netekimas – būtų neteisingas sprendimas. Regionų kultūros bendruomenės yra aktyvios, rengia ir teikia daug projektų ir būna didelis nusivylimas, įvairios interpretacijos negavus finansavimo, galbūt Kultūros tarybai aktyviau ir nuosekliau bendradarbiaujant su regionų asociacijomis kartu galėtume rasti teigiamų sprendinių. Mes labai laukiame, kada bus pradėtas vykdyti pilotinis projektas, dėl Kultūros tarybos struktūrinių padalinių regionuose suformavimo.

Nevyriausybinės organizacijos Lietuvoje stiprėja, jos gauna dalinį finansavimą ir iš savivaldybių, ir iš įvairių fondų, ir iš Kultūros tarybos (iš pastarosios programų jau galima finansuoti ne tik veiklą, bet ir administracines išlaidas). Manau, kad bendras tarpinstitucinis dialogas leistų mums tartis, kokias kultūros funkcijas NVO gali prisiimti (iki 2020 m. nevyriausybiniam sektoriui planuojama perduoti 15% proc. socialinių funkcijų, tame tarpe ir kultūros). Šiuo metu kultūros politikos įgyvendinimas didžiąja dalimi vyksta per biudžetines kultūros įstaigas. Klausimas,  kas bus šio dialogo vedlys?

Dėl objektyvių priežasčių šiemet nesigilinau į naujos redakcijos Gaires. Tačiau pastaraisiais metais buvome aktyvūs, išsamiai nagrinėjome šį dokumentą, teikdavome savo pastabas, siūlymus kylančius iš praktikos. Tačiau esminio pokyčio nėra. Tikiuosi, kad naujos sudėties Kultūros ir meno taryba, suformuota prie Kultūros ministerijos, įtakos šio svarbaus dokumento tobulinimo procesą ir sulauksime teigiamų pokyčių.  Akcentuotina, kad Lietuvos kultūros ir meno taryboje regionų kultūros atstovai yra mažuma… Iš esmės turi būti sprendžiamas ekspertų paslaugų pirkimas ir viešumo klausimas.

Savivaldybių kultūros administratoriai tikisi nuoseklaus ir konstruktyvaus bendradarbiavimo su Kultūros ministerija. Ypač šiuo pokyčių metu. Mums tenka stebėti kaip kitos ministerijos aktyviai vykdo konsultacinį darbą pasikeitus įstatyminei bazei, kaip vyksta intensyvus darbas keičiantis informacija ir kt., juk svarbus yra grįžtamasis ryšys. Savivalda nėra atskiras darinys Lietuvoje, tai svarbi valstybinės kultūros politikos formuotoja ir įgyvendintoja, todėl pasitikėjimas ir dialogas yra būtinas. Pvz., kuriamas Kultūros pagrindų įstatymas, pateiktos muziejų, bibliotekų, kultūros centrų įstatymų pataisos, rengiama „Baltoji knyga“, tačiau bent jau su regionų kultūros bendruomenių atstovais apie tai nebuvo diskutuojama iš esmės. O regionų asociacijos iš tiesų turi svarių argumentų. Ir ne tik šiais klausimais. Be jau įvardintų klausimų, mus domina, kaip pasikeis bendradarbiavimas su savivaldybėmis po KM pertvarkos? Kokia alternatyva numatyta Regionų kultūros skyriui? Aštrėja kvalifikuotų kultūros  specialistų poreikio regionuose problema ir kvalifikacijos kėlimo programų atitikimas šiandieniniams poreikiams. Gal bus vykdomos perkvalifikavimo programos? Kaip planuojama spręsti kvalifikuotų įstaigų vadovų stygių regionuose? Gal planuojama atlikti tyrimą, kuris galėtų atskleisti tikrąją situaciją? Ar planuojama tęsti  kultūros darbuotojų atlyginimo kėlimo programą? Juk ne paslaptis, kad kultūros darbuotojų atlyginimas išlieka vienas mažiausių. Bendro darbo reikia sprendžiant kultūros ir meno darbuotojų vertinimo sistemos aktualijas, kad išvengtume interpretacijų, teisinių procesų. Kaip planuojama toliau įgyvendinti Kultūros kelių programą (nuo 2014 m. įgyvendinami projektai, investuota lėšų)? Savalaikė diskusija būtų ir dėl profesionalaus meno sklaidos regionuose perspektyvos, neformalaus švietimo programų įgyvendinimo ir kt. Savo siūlymus Kultūros ministerijai dėl Vyriausybės programos įgyvendinimo ir kuo galėtume prisidėti konkrečiai bendradarbiaujant buvome pateikę jau šių metų sausio mėnesį.

Sprendžiant aktualius klausimus mūsų asociacija bendradarbiauja su kitomis kultūros asociacijomis, turime ryšius su Nacionaliniu kultūros centru, Savivaldybių asociacija, būtent tai norėsime artimiausiu metu išnaudoti įtakojant svarbių sprendimų priėmimą komitetuose, darbo grupėse ir kt. Planuojame plėtoti bendradarbiavimo ryšius su Lietuvos seniūnų asociacija, aktyvėjančia savivaldybių jaunimo koordinatorių asociacija, kūrybinėmis asociacijomis.

Regionų kultūra negali likti užribyje, mes turime būti išgirsti, ir tik konstruktyvus bendradarbiavimas visuose lygmenyse, gebėjimas kalbėtis, aiškintis ir susitarti turėtų būti visų kultūros lauko dalyvių artimiausias uždavinys. Kalbėdamiesi, diskutuodami mes visi susikurtume gerą erdvę lūkesčiams įgyvendinti. To ir tikimės.

 

Interviu atliktas 2017 m. rugsėjo 18 – 20 d. Dėkojame visiems kalbintiems asociacijų vadovams už laiką ir mintis. Peršasi išvada, jog neretai nevieningumu kaltinami šakinių kultūros asociacijų vadovai mato tas pačias problemas, susiklosčiusias regioninėje kultūros politikoje: Lietuvos kultūros taryboje minėtos asociacijos neturi atstovų, todėl mano, jog regionų aktualijos jos nepasiekia, o kultūros operatoriai, veikiantys regionuose, yra diskriminuojami; regionų kultūros atstovų kultūros projektai, sulaukę  Lietuvos kultūros tarybos paramos, turi didžiulę įtaką regionų kultūros kokybei, inovacijoms, įvairovei (būtent šios kryptys ir turi būti finansuojamos, paliekant tradicines funkcines kryptis privalomam biudžetiniam finansavimui), todėl valstybinis kultūros projektų finansavimas yra ypač reikšmingas; aišku, jog tik aktyvi pozicija skatina pokyčius ir kuria kokybę, todėl svarbu veikti kartu, gerbiant kiekvieną nuomonę, analizuojant ir bendradarbiaujant. Džiugina, jog visos asociacijos neužmiršta savo tikslų ir rūpinasi savo srities gyvybingumu, o regionų kultūros politika yra ne mistinis terminas, o realija.

Administratorius
Administratorius
Straipsnį patalpino asociacija Kultūros savivaldos kolegijos svetainės administratorius http://www.aksk.lt

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *