Š.m. lapkričio 15-ąją Zarasuose konferencijoje ,,Regionų kultūros programa 2012-2020: kultūrinė įvairovė ir prieinamumo principai” susitiko per šešiasdešimt kultūros specialistų (muziejų, kultūros centrų, viešųjų bibliotekų vadovai ir jų pavaduotojai kultūrinei veiklai, savivaldybių kultūros sektoriaus administratoriai) bei politikų iš dešimties Aukštaitijos savivaldybių: Anykščių, Ignalinos, Kupiškio, Molėtų, Rokiškio, Švenčionių, Ukmergės, Utenos, Visagino, Zarasų.
Apie Lietuvos regioninės kultūros galimybes, aktualijas ir problemas minėtame renginyje kalbėjo Europos Sąjungos Regionų komiteto viceprezidentas, ECOS komisijos pirmininkas, Zarasų rajono savivaldybės meras Arnoldas Abramavičius, Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Regionų kultūros skyriaus vedėja Irena Seliukaitė, Lietuvos savivaldybių asociacijos patarėjas švietimo ir kultūros klausimais Jonas Mickus, Vilniaus Universiteto Kauno humanitarinio fakulteto Filosofijos ir kultūros studijų katedros profesorė dr. Virginija Jurėnienė.
Konferencijoje savo mintimis dalijosi: Lietuvos muziejininkų asociacijos atstovas, Panevėžio krašto muziejaus direktorius Arūnas Astramskas, Lietuvos kultūros centrų asociacijos atstovė, Rokiškio kultūros centro direktorė Nida Lungienė, Lietuvos bibliotekininkų draugijos atstovė, Zarasų rajono savivaldybės viešosios bibliotekos direktorė Danutė Karlienė, konferencijos iniciatorė ir organizatorė Zarasų rajono savivaldybės Švietimo ir kultūros skyriaus vedėjo pavaduotoja Daiva Šukštulienė.
Naujausią tyrimą ,,Autorinių teisių ir greturinių teisių industrijos indėlis į Lietuvos ekonomiką” pristatė VšĮ ,,Europos socialiniai, teisiniai ir ekonominiai projektai” specialistė Agnė Ambrazevičiūtė. Šiuo metu vykstančio tyrimo ,,Dėl Lietuvos regionuose esančių kultūrinių įstaigų tinklų” analizę ir diskusiją pravedė ,,BGI Consulting” ekspertas Edvinas Bulevičius.
Pasak Zarasų rajono savivaldybės mero Arnoldo Abramavičiaus, šiandien Lietuvos savivaldybėms iškyla kultūros įstaigų infrastruktūros, jų tinklo išsidėstymo ir veiklos kokybės dilema, kurią privalu spręsti. Nepakanka apsirūpinti vien tik modernia infrastruktūra ir šiuolaikine įranga, būtina užtikrinti kokybiškas kultūrines paslaugas, todėl svarbu, ar yra specialistai, kurie pajėgs tokias paslaugas kurti.
Regionų kultūros programos 2012-2020 kūrėja, LR kultūros ministerijos Regionų kultūros skyriaus vedėja Irena Seliukaitė pabrėžė, jog aktualiausia Lietuvos regionų kultūros sektoriaus užduotis – išsaugoti savo regiono kultūrinį tapatumą, sudaryti sąlygas kultūrinei įvairovei ir kultūrinių paslaugų prieinamumui. Beje, būtina užtikrinti kultūrinių paslaugų kokybę, todėl savivaldybės turi galvoti apie tinkamiausią kultūrinių įstaigų tinklą. LR kultūros ministerija ieško tinkamų sprendimų, užsako įvairius tyrimus, kad galima būtų padėti savivaldybėms ir pateikti argumentuotas rekomendacijas. Lietuvos kultūros rėmimo fonde daugėja lėšų kultūrinio nvo sektoriaus iniciatyvoms.
Apie Lietuvos kultūros sektoriaus galimybes kalbėjo Lietuvos savivaldybių asociacijos patarėjas švietimo ir kultūros klausimais Jonas Mickus, kuris Lietuvos regionų kultūros plėtros perspektyvas sieja su kultūriniu švietimu: neformaliuoju vaikų, jaunimo ir suaugusiųjų ugdymu, jaunimo užimtumo organizavimu, kultūrinių paslaugų plėtra daugiafunkciniuose centruose Lietuvos kaime.
Akademinio pasaulio atstovė, profesorė dr. Virginija Jurėnienė pabrėžė, jog Lietuvoje kultūros politika – tai naujas, tik dvidešimt nepriklausomybės metų skaičiuojantis reiškinys, todėl tikėtis idealių rezultatų ankstoka. Lyg šiol vyrauja valstybinis kultūros politikos modelis, kai kultūrinių paslaugų organizatoriai prašo valstybės užtikrinti jų veiklą, o nepasiekę šio užtikrinto finansavimo, jaučiasi blogai, todėl būtina ieškoti progresyvesnių kultūros politikos modelių, kuriais šiandien remiasi Vokietijos, Didžiosios Britanijos, Skandinavijos šalių kultūra.
Pasitikėjimo kultūros sektoriaus atstovams įkvėpė naujausi tyrimai, kuriais įrodyta, jog Lietuvoje autorinių teisių ir gretutinių teisių industrijos indėlis siekia 5 proc. bendrojo šalies vidaus produkto. Šis rezultatas iš tiesų įrodo, jog kultūros sektorius neturi jaustis išlaikytiniu, jog investicijos į kultūros sektorių apsimoka. Įdomu ir tai, jog kūrybinės industrijos ypač efektyviai veikia kriziniu laikotarpiu bei labiau išplėtotos vidinėje Lietuvos rinkoje, o didžiausią indėlį kuria spaudos sektorius.
Lietuvos kultūros sektoriaus praktikai: muziejininkai, kultūros centrų specialistai, bibliotekininkai nusiteikę labiau skeptiškai. Kasdienėje veikloje Lietuvos regionų kultūros sektoriaus kultūrinių paslaugų tiekėjai susiduria su nemotyvuotais dėl menko atlygio (vieni mažiausių koeficientų Lietuvos darbo rinkoje) darbuotojais, nuolatiniu finansavimo stygiumi, menku jų veiklos vertinimu, vis didėjančių savininkų (savivaldybių) reikalavimų paslaugų kokybei.
Vis tik, kultūros sektoriaus praktikai kviečia suprasti, jog kiekviena vietos kultūros įstaiga turi didžiausią patirtį vietos bendruomenių kultūrinių poreikių atpažinimui ir jų ugdymui bei kuria svariausią indėlį vietos kultūrinių reiškinių išsaugojimui, todėl yra vertos pagarbos ir investicijų. Stiprybės ir pasitikėjimo minėtų kultūros įstaigų specialistai semiasi sektorinių asociacijų vieningoje pozicijoje.
Kultūros administratorių poziciją konferencijoje pristatė Zarasų rajono savivaldybės administracijos Švietimo ir kultūros skyriaus vedėjo pavaduotoja Daiva Šukštulienė. Ji teigė, jog Lietuvos regionų kultūros sektorius užima platų kultūrinių paslaugų spektrą, vienos kultūrinės veiklos kryptys plėtojamos sparčiau (saugomas regiono kultūrinis tapatumas, puoselėjamas vietos bendruomenių kūrybinis potencialas, skatinamos inovacijos, ugdomos vietos bendruomenių narių asmeninės kompetencijos, kuriama demokratiška visuomenė, formuojamas vietovės patrauklumas, vystomas kūrybinių industrijų sektorius), kitos reikalauja daugiau pastangų (miestų ir kaimo gaivinimas kultūros priemonėmis, kūrybinga rinkodara, mokslinių tyrimų taikymas šiuolaikinei kultūros vadybai, investicijos į kultūros specialistą, tarpregioninis ir regioninins kultūrinis bendradarbiavimas, klasterių kultūros sektoriuje kūrimas).
Pasak Daivos Šukštulienės, Utenos regionas, turėdamas išskirtines sąlygas rekreacijai ir turizmo sektoriaus plėtotei, turėtų kultūros sektorių rinktis prioritetiniu.
Diskusijos metu buvo aktyviai nagrinėjami klausimai, susiję su tinkamiausiu juridiniu statusu kultūros centrams. Anot Edvino Bulevičiaus, pristačiusio naujo tyrimo, skirto kultūros įstaigų Lietuvos regionuose tinklui, uždavinius, kultūros centrų įstatyme nurodyta, jog šie gali būti ne tik biudžetinės, bet ir viešosios įstaigos. Pasak eksperto, toks modelis šiai kultūros įstaigai tiktų labiau (suteiktų lankstumo, kūrybinės laisvės), tačiau kultūros centrų vadovai tikino, jog tapus viešosiomis įstaigomis jų finansavimas būtų visiškai nutrauktas, abejota ir dėl turto priklausomybės, finansavimo mechanizmų. Daug diskutuota dėl tinkamiausio kultūros įstaigų tinklo, kurio aprėptį ir būdą šiandien kiekviena savivaldybė sprendžia savarankiškai.
Konferencijos dalyviai pabrėžė, jog svarbu visomis aktualiomis temomis diskutuoti specialiuose renginiuose, kurie turi vykti vietose, t.y. Lietuvos regionuose. Būtina diskutuoti ir dėl ES lėšų skyrimo kultūros sektoriui, dėl Kultūros įstatymo poreikio, dėl atlyginimų kultūros darbuotojams, dėl prioritetų.
Konferencija ,,Regionų kultūros programa 2012-2020: kultūrinė įvairovė ir prieinamumo principai” – tai mokymų programos ,,Kultūrinės inovacijos regiono plėtrai: paslaugų kokybė, kūrybinga rinkodara, kultūrinė įvairovė ir prieinamumo principai” sudėtinė dalis. Š.m. rugsėjo-spalio mėnesiais Zarasuose vyko du trijų dienų seminarai, skirti Lietuvos kurortuose ir kurortinėse teritorijose dirbantiems kultūros specialistams. Minėtą mokymo programą finansuoja Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Zarasų rajono savivaldybė ir savivaldybės, delegavusios į mokymus dalyvius.
Zarasų rajono savivaldybės administracijos
Švietimo ir kultūros skyrius
