Viešojoje erdvėje laikas nuo laiko pasigirsta nuomonių, kad kultūra, bene vienintelė, išvengė reformų, tačiau savivaldos kultūros darbuotojų bendruomenė tikrai išgyvena pokyčių metą. Savivaldybės lygmeniu svarbu užtikrinti tinkamą kultūros paslaugų pasiūlą (ar sudaryti sąlygas dalyvauti) savivaldybės gyventojams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisės aktais ir susiformavusia tradicija, šalies regionuose ilgą laiką veikė panašios struktūros ir funkcijų kultūros įstaigų tinklas, kai vienos sistemos įstaigos beveik niekuo nesiskyrė nuo kitos. Šiuo metu situacija ima keistis ir pamažu didėja įstaigų įvairovė (pvz., daugiafunkciniai, tradicinių amatų, bendruomenių centrai ir kt.). Įvairovė reikalinga, bet visų pirma turėtų būti sutvarkyta juridinė bazė, suformuotas užsakymas kultūros paslaugų turiniui.
Kita ryškėjanti tendencija, kai lyginant su ilgą laiką vyravusiomis „grynosiomis“ įstaigomis, vienos kultūros įstaigos apimtyje vis dažniau pasiūlomas platesnis, įvairesnis kultūrinių ir edukacinių paslaugų spektras.
Savivaldybių įsteigtų kultūros įstaigų veiklai įtaką daro ir tai, kad jos nebėra vieninteliai kultūros ir kūrybinių paslaugų teikėjai savivaldybėse, nes konkurenciją dažnai sudaro asociacijos, privačios įstaigos, paveldo objektų savininkai ir kt.
Tačiau mano nuomone, šiandien efektyviai veikiančių kultūros įstaigų veikla yra svarbiausia priemonė siekiant bendrųjų savivaldybės tikslų kultūros srityje.
Kultūros paslaugų kitimą įtakoja ne tik požiūris į šios funkcijos vykdymą, situacija keičiasi ir dėl demografinių, ekonominių ar panašių priežasčių.
Kinta gyventojų bendruomenė, jos poreikiai, tad pats kultūros įstaigų tinklas turi greitai reaguoti į kaitą ir suformuoti pasiūlą, kurioje dominuotų kultūros dėmuo.
Kultūros paslaugų kokybės vertinimas ir pokyčių stebėsena tampa labai aktuali, tai – nuolatinė veikla. Tai iššūkis bei didelė atsakomybė savivaldybių kultūros funkcijas vykdantiems padaliniams ar specialistams. Tokį požiūrį sustiprino atlikta savivaldybės lygmens įstaigų analizė.
Pastebima, kad kultūros politika orientuojasi ir į ekonominius tikslus, iš vienos pusės tai rodo svarų kultūros indėlį ir poveikį ne tik kultūros sektoriaus viduje, bet ir būnant tam tikru resursu, tačiau kyla pavojus nuvertinti tokias veiklas kaip gyventojų bendruomenės įtraukimas, švietimas, ugdymas.
Kalbant apie paslaugas, tenka užsiminti ir apie vyraujantį vertikalų požiūrį į Lietuvos Respublikos bibliotekų, muziejų, kultūros centrų įstatymų įgyvendinimą. Tikėtina, kad integruotas požiūris į šiuos įstatymus (galbūt ir vieną Kultūros įstatymą) leistų ne tik koncentruoti kultūros paslaugas, bet ir tinkamai išnaudoti turimus žmogiškuosius, materialinius, finansinius resursus.
Siekiant kultūrinės veiklos objektyvumo, reikalingas funkcijų aprašymas, o taip pat kokybinių (pabrėžiu, būtent kokybinių) veiklos rodiklių sistema, kuri suteiktų vertingą informaciją apie teikiamų paslaugų patrauklumą, pokyčių būtinybę tikslinėms grupėms bei veiklos ir rezultato sukūrimo kaštus. Tam pasitarnautų ne tik įstaigų veiklų tarpusavio palyginimas (mano nuomone, tai objektyviausias veiklos vertinimo metodas), turėtų būti atliekamas ir tinkamai įvertintas pats kontekstas (kokias funkcijas savininkas delegavo konkrečiai kultūros įstaigai, koks skiriamas finansavimas, kokie turimi žmogiškieji ištekliai ir pan.). Ar nebūtų tikslinga parengti tokius aprašus, kurie leistų įstaigoms ne konkuruoti tarpusavyje, o pasitikrinti pagal rodiklius, kokią vietą jie užima, ar bendruomenė pritaria jų misijai? Vertinimo rodikliai galėtų būti žymiai išplėsti, šiuo metu jie daugiau orientuoti į finansus, materialinius išteklius, veiklos planavimą. Į kultūros įstaigų vertinimo sistemą nepatenka pažangos siekiai, etosas, nepilnai atsiskleidžia įvaizdis, viešieji ryšiai, teikiamų paslaugų poreikių ir kokybės nustatymas, pasirengimas įtraukti įvairių socialinių sluoksnių atstovus į veiklą, tobulinimosi motyvacija, įstaigos pasiekimai ir kt. Savivaldybių kultūros administratoriai, visapusiškai įvertinę visą kultūros lauką, galimų pokyčių aplinką bei vartotojų ir bendruomenių lūkesčius, turi būti pasiruošę pateikti siūlymus, kurie realiai padėtų Savivaldybių taryboms apsispręsti dėl kultūros politikos, apsaugotų nuo chaotiškų veiksmų.
Savivaldybių kultūros įstaigų savininkams apsispręsti dėl kultūros paslaugas teikiančių įstaigų reikalingumo padėtų ir nuoseklus, kas penkerius metus atsikartojantis procesas –kultūros įstaigų akreditavimas. Šiuo metu akreditacija (vertinimas) numatyta tik muziejams ir kultūros centrams. Kažkodėl savivaldybių muziejams vertinimas tik rekomenduojamas, kultūros centrams – privalomas.
Išvardinti metodai ir būdai leistų sukurti kelis modelius, kuriuos galėtų pasirinkti ir taikyti savivaldybės.
Akivaizdu, kad tik bendros pastangos bei subalansuota savivaldybių ir valstybės kultūros politika gali sukurti tinkamas sąlygas kūrybinėms galioms stiprinti ir kultūros paslaugų kokybei savivaldoje.
Mums žinoma, kad Kultūros ministerija turi konkrečių priemonių kaip derinti ir įgyvendinti valstybinę ir savivaldybių kultūros politiką, pvz., dabar sudarytos darbo grupės rengia muziejų, bibliotekų, kultūros centrų strategijas, jas sieja su būsimomis Europos Sąjungos finansavimo galimybėmis. Tikimės, kad artimiausiu metu savivaldybių atstovams (tiek politikams, tiek administratoriams, tiek LSA) bus sudaryta galimybė lygiaverčiai įsitraukti į šių svarbių dokumentų rengimo procesą.
Šiuo metu itin plačiai aptarinėjamos susiformavusios ir aštrėjančios kultūros problemos ir ypač aktualizuojamas skaudus klausimas – maži kultūros darbuotojų atlyginimai. Tai ko gi tikėtis šiandieniniam kultūros darbuotojui, kai išnaudota tiek visokių priemonių, nueita net iki mitingavimo?
Problemos lauką realiau įvertinti padėtų konkretesni socialiniai rodikliai (dirbančių specialistų ir jaunų specialistų santykis įstaigose, jų išsilavinimas, darbuotojų kaitos statistika, darbuotojų atestacijos rodikliai, krūviai (kiek dirba po visą ar pusę, ar net 0,25 etato), kiek darbuotojų dirba keliose darbo vietose, koks persikvalifikuojančių skaičius ir kt. Šių duomenų labai reikia ir itin objektyvių, įvardijančių visą kultūros lauką (turiu omenyje visas kultūros įstaigas). Neabejoju, kad tokie duomenys taptų svariu instrumentu, kalbant apie kultūros darbuotojų atlyginimų situaciją ir būdus iš esmės spręsti problemą. Tik klausimas, kas ir ką turi daryti, kad jie atsirastų?
Apžvelkime dabartinę kultūros darbuotojų atlyginimų situaciją.
Pirmiausia, žinoma, darbo užmokestis už tiesioginį darbą. Atlyginimai daugeliu atvejų itin maži ir, jei tik yra galimybė, žmogus dirba keliose darbovietėse, nes reikia išgyventi. Bet ar tikrai nenukenčia paslaugų kokybė, ar tikrai galima tikėtis geros aplinkos darbe? Diskutuotinas klausimas.
Įstatymai įpareigoja, kad kultūros centrų, bibliotekų darbuotojams turi būti vykdoma atestacija. Iš tiesų tai būtų puiki motyvacija, bet… atestacijos rezultatai dažniausiai grindžiami ne konkrečia finansine išraiška, o dviprasmiškais parašymais, kad, pvz., už atestacijos rezultatus galima apdovanoti padėkos raštais ir pan. (taip yra įteisinta bibliotekos specialistų atestacijos nuostatuose). O ką reiškia kultūros centrų atestacijos nuostatuose įrašyti žodžiai „gali būti mokamas priedas“? Tai gali būti ir nemokamas? Dažniausiai taip ir yra. Tik kažin, ar kas nors pagalvoja apie tai, ką jaučia kultūros srities specialistas, kai gaudamas mažą atlygį, jis dar turi atestuotis (nes taip reikalauja įstatymai), tačiau jo žinios, siekiamybė nelaikomos civilizuotu procesu ir paliekama savininko geranoriškumui – kaip tai įvertinti, nes tam lėšų biudžetuose daugeliu atveju nėra, nes jų trūksta kitom reikmėm. Iki šiol neprieita iki bendro susitarimo, kad esminės kultūros darbuotojų atestacijos nuostatos būtų suvienodintos visam kultūros sektoriui – tiek muziejų, tiek bibliotekų, tiek kultūros centrų specialistams. Savivaldybės vienos negali išspręsti šios problemos, tam reikia valstybinio požiūrio, juolab, kad Seimo priimti įstatymai įpareigoja vykdyti tokią funkciją.
Išlieka dar priedų sistema. Ar tai geras būdas įvertinti specialisto darbą? Daugeliu atvejų tai sukuria nejaukią atmosferą ir įtampą tarp atskirų sektorių ar to paties sektoriaus darbuotojų. Dažniausiai priedų skyrimas neskatina, o sukuria nepasitikėjimą, nes specialistas priverstas prašyti, vyrauja baimė, o jei neskirs?
Aktyvūs kultūros žmonės rengia projektus, ieško papildomų lėšų veiklai ir tam skiria nemažai savo žinių, laiko. Motyvacija būtų žymiai didesnė, jei darbuotojas, dirbantis biudžetinėje įstaigoje, turėtų galimybę už šį papildomą darbą gauti procentinį atlygį, pvz., už projekto administravimą. Dabar dažniausiai finansavimo taisyklėse nurodoma, kad toks finansavimas galimas, bet tik ne biudžetinės įstaigos darbuotojui.
Tokios yra galimybės.
O kokia siekiamybė? Esant mažiems atlyginimams, žinoma, norėtųsi, kad būtų atlyginimas pakeltas visiems vienu metu. Kažkiek pakeltas. Tačiau ar to užtenka žvelgiant į ateitį?
Kultūros žmonėms buvo pateikta nemažai viltingų, ilgalaikių ir trumpalaikių strategijų. Kad ir minima kultūros ir meno darbuotojų atlyginimo kėlimo programa buvo tarsi savotiškas atgaivos gūsis. Buvo… iki krizės, o dabar iki Konstitucinio teismo sukrėtimo ir visa strategija sugriuvo. Reikia grįžti, tobulinti ir vėl diskutuoti, įrodinėti, kad tai būtina.
Savivalda neturi būti palikta sprendžiant esminius kultūros politikos klausimus, tam reikalingas nuoseklus, apčiuopiamus rezultatus duodantis valstybės požiūris.
Turint tikslą – gerinti kultūros paslaugų kokybę, didinti kultūros darbuotojo specialybės patrauklumą, užtikrinti ilgalaikį darbo užmokesčio didėjimą, skatinti tobulinimąsi, reikia įgyvendinti keletą svarbių priemonių:
1. Būtinos Bibliotekų, Muziejų ir Kultūros centrų įstatymų naujos redakcijos, atitinkančios jau įvykusius (arba sparčiai vykstančius) pokyčius įstaigų tinkluose, veiklose ir kt.
2. Tikslinga atnaujinti darbą ir tobulinti (jei reikia) bei teikti patvirtinti Vyriausybės lygiu Kultūros darbuotojų darbo užmokesčio didinimo 2014-2016 metų programą, numatant konkretų Valstybės finansavimą, įteisintą teisės aktų pakeitimuose.
3. Tikslinga atlikti kultūros įstaigų specialistų darbo krūvių tyrimą, kurio išvadų pagrindu būtų parengtos ir įteisintos rekomendacijos „Dėl savivaldybių kultūros centrų, muziejų ir viešųjų bibliotekų tipinių struktūrų“.
4. Parengti kultūros darbuotojų atestavimo aprašus, suvienodinant bendruosius reikalavimus ir užtikrinant Valstybės finansinius asignavimus apmokėjimui pagal atestavimo rezultatus.
5. Įvedant kokybės parametrus, parengti ir įteisinti kultūros specialistų darbo apmokėjimo tvarkos aprašą, kuriame būtų įteisinta: konkretus bazinis atlygis už darbą, įvertintas išsilavinimas, darbo stažas, kvalifikacinė kategorija su procentiniu priedu nuo tarifikuoto atlyginimo.
6. Parengti įstaigų akreditavimo aprašus ir pagal nustatytus kokybinius rodiklius nuosekliai, kas penkerius metus, vykdyti savivaldos visų tipų kultūros įstaigų akreditavimą (vertinimą).
Dėkoju organizatoriams už idėją organizuoti šią konferenciją. Esu įsitikinusi, kad tik kalbantis aiškėja sprendimai, o nuomonės veda į konstruktyvų, bendrą darbymetį. To visiems ir linkiu. Dėkoju kolegoms už mintis, konferencijos dalyviams – už dėmesį. Ačiū.
Asociacijos „Kultūros savivaldos kolegijos“ kanclerė,
Šilutės rajono savivaldybės administracijos
Kultūros skyriaus vedėja Vilma Griškevičienė
