Ar žinote, kad „Kultūros savivaldos kolegija“ – tai asociacija, vienijanti Lietuvos kultūros administratorių bendruomenę? Taip, būtent tuos žmones, dirbančius savivaldybių kultūros padaliniuose. Jie dažnai yra nematomi, bet nuosekliai dirbdami, užtikrina kultūros pulsą Lietuvos miestuose ir rajonuose.
Kartą per metus ši bendruomenė susitinka pasidalinti bendromis patirtimis ir mokymuisi. Šiemet tai įvyko rugsėjo 20 Tytuvėnuose. Mąstydama kokios mokymosi temos aktualios, ši bendruomenė iš anksto įsivardijo, kad nori gilintis, plėtoti temą „Pokyčių kultūra“.
Pasak rašytojo C. S. Lewis, pokyčiai gali vesti į gera, į blogą arba niekur nevesti. Todėl sesijos pradžioje įsivardijome kokioms kultūros lauko sritims pokyčių tikrai reikia. Opūs Lietuvos mastu pasirodė kultūros darbuotojų kvalifikacijos ir kompetencijos klausimai, jaunų, kvalifikuotų kultūros darbuotojų stygius, novatoriško mąstymo regionuose stoka, kintantis kultūros lauko santykis su vietos politika, ryškus nacionalinės kultūros politikos neapibrėžtumas, tarptautinių procesų patirtys ir įtaka regionuose.
Ypač prasminga buvo diskusija, kaip šio amžiaus esminės kompetencijos, apimančios žinias, įgūdžius ir vidinę motyvaciją veikti, reiškiasi šiuolaikiniame kultūros lauke bei jo mikro erdvėse – miestuose ir rajonuose. Kintančiose grupėse analizavome kaip atrodo ir kaip reiškiasi šiuolaikiniai bendradarbiavimo modeliai, kokia yra išmintinga ir įkvepianti lyderystė, kodėl kultūroje yra svarbus kritinis mąstymas ir kas nutinka, jei kultūra ima stokoti vaizduotės ir kūrybiškumo.
Kalbėjomės ir asociacijos „Kultūros savivaldos kolegija“ aktualizavimo klausimais. Silpnybių-stiprybių, grėsmių-galimybių analizė parodė, kad ši asociacija turi gausybę neišnaudoto potencialo ir bendradarbiavimo galimybių, yra strategiškai svarbi grandis kultūros pokyčių grandinėje, turinti stiprų, kolegiškai solidarų, įvairių patirčių kupiną asociacijos narių sambūrį, kuriam dabar yra metas veikti strategiškai raiškiai, imtis kultūrinės lyderystės tam, kad pokyčiai vyktų „į gera“ – negąsdintų, bet įkvėptų visus ir kiekvieną.
Vienos seminaro narės nuomone, reikia išsikelti sau užduotį – nuolatos stebėti, pastebėti, nustebinti ir nustebti.
Lektorė, kultūros ir meno projektų kuratorė Kristina Jakubauskaitė-Veršelienė
